IDEALISTO LINČAS


Revoliucijas kėlę idealistai neišgyvena iškovotoje laisvėje. Vieni todėl, kad nebegali nekelti revoliucijų, kiti – supratę, kad pasiektas tikslas yra visai ne toks, kokio siekė. Treti paprasčiausiai nepritampa naujoje sistemoje, ketvirtus po truputį sugraužia buvę bendražygiai – tie, kurie turėjo mažiau idealizmo, tie, kas nelindo į pirmas barikadų eiles, tačiau kilusioje suirutėje sugebėdavo pasirūpinti ateitimi.

Egidijus Bičkauskas – naujausias istorijos apie revoliucijos surytus vaikus pavyzdys. Nesiruošiame ginti signataro, kuris du kartus per pusantrų metų pakliuvo į avarijas: vieną kartą pabėgo iš įvykio vietos, kitą, kaip paaiškėjo, vairavo neblaivus. Tačiau piktdžiuga, kuri skambėjo ne vieno balse, pranešant, kad 10 metų Seime buvusiam žmogui gresia baudžiamoji byla, arba komentuojant, kokią „žalą“ jis padarė prokuratūros įvaizdžiui, kelia liūdesį ir šleikštulį.

Praeities nuopelnai neišperka dabarties klaidų. Tačiau norėtųsi paklausti, kur buvo tos kritikų, šiandien besivalančių kojas į E.Bičkauską, gretos, sakysim 1990-1991 metais, kai jis dirbo Lietuvos atstovu Maskvoje? Dauguma, matyt, tyliai laukė kampuose, kuo baigsis revoliucijos suirutės.

Kur buvo žmonės, šiandien bylojantys apie prokuratūros įvaizdį, 1992-1993 metais, kai E.Bičkauskas Parlamente stūmė Prevencinio sulaikymo įstatymą. Juk dar nepamiršome, kad ne vienas komisaras tada bijojo net taikyti įstatymą, kad tik nesulauktų tuo metu įsigaliojusios mafijos nemalonės.

Idealistams politikoje ne vieta. Šiandien tai pripažįsta ir pats E.Bičkauskas. "Politika nėra švarus dalykas : reikia elgtis pagal tam tikras taisykles, o jei nesielgi, lieki balta varna", - interviu "Respublikai" sakė jis.

Tačiau jei šių baltų varnų nebūtų, kur per dešimtmetį būtų nuėjusi nepriklausoma Lietuva?

Pabandykime įlysti į tokio idealisto, esančio Seime, kailį. Žmonės, kurie kovojo dėl nepriklausomybės šventai tikėdami, kad gyvenimas po jos bus kitoks – šviesus ir garbingas, staiga pamato, kad niekas nepasikeitė.

Taip, vėliava kita, himnas kitas, bet žmonės juk tie patys. Amžinos kautynės dėl valdžios, dėl geresnio posto, dėl privilegijų užgožia idealus, su kuriais buvo keliama revoliucija. O tu, idealistas, nieko negali pakeisti. Esi vienas iš 141, net jei ir pakilai iki Seimo pirmininko pavaduotojo posto. Pakeisti nieko negali, padėti niekam negali – telieka arba prisitaikyti, arba užsidaryti savyje.

E.Bičkauskas nėra pirmasis, susidūręs su idealo ir realybės kolizija. Kai kas iš signatarų idealistų neišlaikę patys pasitraukė iš gyvenimo, kai kas laiku metėsi lauk iš politikos ir bando įprasminti save kitus, kai kas prisitaikė, kai kas neišlaikė...

Bet ar idealizmas su visais jo padariniais yra tokia nuodėmė, kad šiandien galėtume vieningai jį smerkti? Ką blogo padarė žmogus, 12 metų tarnavęs visuomenei, kad šiandien visi nuo jo nusigręžtų? Dvi nedideles autoavarijas?

Tačiau to, pasirodo, užtenka. Mes pikti, mes negailestingi kitam ir ypač jei jis – balta varna. Idealistas, kurio nei suprantame, nei norime suprasti.


Grįžti atgal





 
 


Egidijus Bičkauskas, 2004